Neabejotinai verčiausi jūsų dėmesio greitų paskolų pasiūlymai šiai dienai:
Šiais laikais kiekvienas, kuris turi žemės sklypui įsigyti skirtą pinigų sumą, jeigu nori, perka mišką jiems prienama kaina. Bet galimybių taip lengvai įsigyti miško valdų, nebuvo visada tiek daug. Kažkada miškininkystė buvo paveldimas statusas, o miškai priklausė kunigaikščiams ir karaliams. Tada nebuvo tokių, kurie perka mišką, nes ši nuosavybė veikiau būdavo perduodama iš kartos į kartą, žemių plotai būdavo pasidalijami tada, kai susigiminiuodavo kažkokios tautos. O taip pat miškininkystė tapo aktualia tiems, kas užgrobdavo svetimas žemes. Ir visgi nors viduramžiais miško plotai buvo pasidalijami tokiomis priemonėmis, tačiau miško gyventojai tikrieji likdavo visada tie patys. Tai – žvėrys, vabzdžiai ir gyvūnai, kurie visada gyveno tose teritorijose, kurie ten gyveno, veisėsi ir galėjo džiaugtis savo laisve, kol nebūdavo sumedžiojami.
Senųjų girių gyventojai
Kas gi seniau gyvendavo miškuose? Dar 13 amžiuje Husiovjanas rašo giesmę apie stumbrą – nuostabų didelį gyvenusį Lietuvos miškuose gyvūną. Dabar jį galima sutikti tik zoologijos sode, tačiau kadaise jis buvo galingas žinduolis mūsų miškuose. Stumbrų medžioklė būdavo itin pelninga karalių ir kunigaikščių veikla. Iš stumbro kailio buvo galima nemažai gauti medžiagos, su kuria šilta ir smagu. Taip pat stumbras leisdavo pasijausti tikrai galingu, nes vien nudobimas tokio žvėries reiškė, kad esi ne šiaip koks silpnas lankininkas, o galingas miško užkariautojas. Stumbro kaulai, nagai, ragai galėjo būti naudojami tiek kaip trofėjai, tiek kaip aštrūs daiktai, įnagiai, skirti ginklams gaminti, taip pat kam nors kitam. Be stumbrų, senuose miškuose ir giriose gyveno ir taurai, didelės pelėdos, ėdančios gyvates, skirtingų rūšių paukščiai, graužikai.
Priešistorinės miškų būtybės
Archeologai nuolat atkasa vis daugiau iškasenų, leidžiančių pripažinti, kad senais laikais gyveno ne tik šios būtybės, bet ir daugiau visokių įdomių tvarinių. Iš kurių – tikrai įdomus dalykas buvo visokie dinozaurai. Natūraliosios gamtos muziejuose galima pamatyti rekonstruotus dinozaurus. Įdomus jausmas stovėti prie tų rekonstrukcijų ir suprasti, kad kažkada tikri dinozaurai lakstė po miškus ir jokia miškininkystė nebūtų galėjusi jų pažaboti. Tokia jau ta tiesa apie dinozaurus. Tačiau, nors ir smagu žavėtis nepaprastais šių gyvūnų dydžiais bei jų sugebėjimais, reikia pasakyti, kad smagu, jog jų dabar jau nebėra. Juk jie buvo kvailesni už paukščius, lakstydami visur ir ieškodami sau maisto, jie turėjo būti labai pavojingi, jokiu būdu neprijaukinami. Visgi keista, kad jie išnyko, kai buvo tokie galingi.
Leave a Reply